REGISTRACIJA FORUME

Šeštadienį boysai traukia į agurkų sostinę Kėdainius. Išvyka į šį miestą niekada nebūna ilga, kadangi kelias trumpas, tačiau visada žaliai balti namo grįžta geros nuotaikos ir su daug įspūdžių. 9-ą LKL vietą užimantys kėdainiečiai niekada nebuvo rimtas varžovas nei aikštelėje, nei tribūnose, tad važiuojam užimti Kėdainių!

Išvykimo laikas ir vieta bus skelbiami vėliau forume. Į išvykos kainą įeina bilietas į rungtynes ir kelionė pirmyn bei atgal.

Turite klausimų? – rašykite info@gwb.lt arba Facebook.

Kauno „Žalgiris“ – Vilniaus „Sakalai“ 2012-01-28

Kaip jau tampa įprasta, tradiciškai 3 sezoną iš eilės organizuojame masinį namų mačo palaikymą tam, kad pažiūrėti kokios mūsų pajėgos ir ką jos gali nuveikti savo balsais. Pasirenkamos šiam tikslui pasiekti bene patogiausios rungtynės – savaitgalis, pigūs bilietai, nemaža pertrauka nuo paskutinių namų rungtynių. Neprašauname – arenoje tą dieną apsilanko turbūt mažiausiai žiūrovų per šį sezoną. Sakalai ultras atstovų atvyksta tik 6, todėl rengiamai akcijai turėjome puikias sąlygas. Nepaisant to, 318 sektorių tą dieną aplanko tik per 60 boysų, kurių didžioji dalis naujokai, o su tokia sudėtimi tikėtis gero garso ir užsivedimo ganėtinai sunku. Džiugu, jog visi bent vieningai apsirengia baltomis maikėmis. Visų rungtynių metu užsivedimas, garsas, atsižvelgiant į išsikeltą tikslą ir sąlygas – prastas. Kaip kažkas pasakė, pornografija. Suprantama, jog žaidžiant su tokiu varžovu rasti motyvaciją komandą palaikyti iš visų jėgų yra sudėtinga užduotis, tačiau tai ir yra tokia akcija, kai į varžovą turime nekreipti dėmesio, o parodyti ką geriausio sugebame tribūnoje. Pirmą kartą rengta tokia akcija pasiteisino 100% (2010 metais), pernai sezoną rezultatas buvo patenkinamas, o šį – prastas. Kitą sezoną, prieš rengiant dar vieną tokią akciją, turėsime susimąstyti ar mums to reikia ir ar norime tobulėti palaikymo srityje. Garsiausiai uždainuojame tik capo T. paprašyti jam padovanoti gimtadienio dovaną ir uždainuoti gabalą „Tik žalia ir balta“ iš visų jėgų. Rungtynių pabaigoje išmetame nemažai juostų, Žalgiris sutriuškina Sakalus, einame švęsti gimtadienio.

Kauno „Žalgiris“ – Prienų „Rūdupis“ 2012-01-29

Antrą dieną iš eilės renkamės į 318 sektorių. Šį kartą varžovas vienas iš stipresnių Lietuvoje. Tribūnoje tik ~35 boysai. Rungtynių pradžioje išmetame nemažai konfeti. Palyginus su vakar diena, užsivedimas šiandien turbūt net geresnis. Kaip tokiam skaičiui fanatikų, palaikymas sveikintinas. Didžiąją rungtynių dalį tribūną užvedinėja retai tai darantis boysas, tačiau akivaizdu – jis tuo mėgaujasi, tačiau nepalaiko vienodo tempo, nes vis užmiršta repertuarą… Į Kauną atvyksta ir 10 Rūdupio fanų, kurie retkarčiais kažką paskanduodavo. LKL bronzininkus komanda įveikia tik 2 taškais.

Ketvirtadienio vakarą kovas tarp stipriausių 16 Europos klubų pradėjo ir mūsiškis. Rungtynių išvakarėse du laimingieji boysai, savo bičiulių like’inimo sugebėjimų dėka laimi du bilietus. Keli kiti boysai taip pat randa orginalių būdų patekti į areną. Prieš rungtynes kai kurie įsitikina – geriausias būdas prasinešti į rungtynes alkoholį – tai jį išgerti prieš tai. Tribūnoje sąlyginai nedidelis fanatikų skaičius – tik apie 30-40. To priežastis – veikiausiai nemaža abonementų prasitesinėjimo TOP 16 etapui kaina. Taigi, į neprasitęstų abo vietas prekiaujami bilietai paprastiems žiūrovams. Pirmieji boysai, atėję į 318 sektorių, paprašo juos persėsti, kadangi sektorius visgi skirtas aktyviam palaikymui. Visų rungtynių metu taikomės prie aplinkybių – naudojame daugiau skanduotes, tik kartais įterpdami savo gabalus. Mojuojamos 4-5 vėliavos. Žalgiriečiai po dviejų kėlinių atsilikinėja 11 taškų skirtumu. Priešingame arenos kampe aptinkame grupelę žydų fanų, veikiausiai vietinių studentų. Antroje rungtynių pusėje nieko įdomaus negalime paminėti apie palaikymą, o komanda prisiveja Maccabi, tačiau dėl prastos gynybos viltys laimėti žlunga.

Bambergo „Brose Baskets“ – Kauno „Žalgiris“ 2011-12-15

Aprašymas vis dar rašomas ir dienos šviesą išvys trečiadienį arba ketvirtadienį!

Utenos „Juventus“ – Kauno „Žalgiris“ 2011-12-18

Į Kalėdinę išvyką Utenon susirinko 39 kalėdiškai pasipuošę boysai. Dar iki išvykimo nemaloniai nustembam, kadangi paaiškėja, kad mūsų autobuse vietoj 38 tėra 32 vietos, tačiau telpam – kai kurie stovi, tačiau gerai praleisti laiko jiems tai netrukdo. Sulaukiame vėluojančių, ir skubame į mačą, iki kurio buvo likusios kiek daugiau negu dvi valandos. Kelionės į priekį metu skamba dainos, laisvai pilasi įvairūs gėrimai, o nuo keliamo garso kilnojasi stogas. Autobuse nesveikai karšta, termometras buvo pakilęs netgi iki 29 laipsnių! Sustojame Ukmergėje, kur nusifotografuojame ir Top Sport’e atliekame Horto Magiko garbingą trečiąją vietą užėmusiam 4 numeriu pažymėtam virtualių šunų lenktynių bėgikui, taip nuoširdžiai sužavėję vietinę darbuotoją.

Linksmybės tęsiasi visą kelią į Uteną ir nestoja ją pasiekus, kur prie arenos keli vietiniai buduliai porai užsilikusių boysų siūlo į galvą, tačiau pamatę, kad iššūkis buvo priimtas, toliau pratęsti pokalbio nenutaria. Kaip jau tampa tradicija, prie bilietų kasos praleidžiame gana ilgą laiko tarpą, tačiau galų gale patenkame į areną, tiesa, jau tik pirmojo kėlinio viduryje. Iškart patekę į savo tribūną pradedame palaikymą, kuris buvo gana neblogas, tam įtakos turėjo nemažas Žalgirio fanatų kiekis – beveik 100. Utenos pižonai neatsikratė senos mados imti į burną dūdas… Juventus ištikimiausių – Raudonųjų Velnių virš 50, juos girdime tik tada, kada nutylame. Žalgiris, kaip ir priklauso stipriausiam Lietuvos klubui, suplėšo lygos vidutiniokus, o mes atiduodami likusias jėgas padainuojam  su Raudonais Velniais. Pasitikdami komandą ypatingą dėmesį skiriame vėl į Žalgirio trenerių štabą sugrįžusiam Oliveriui Kostičiui, kuriam atiduodame vieną iš savo Kalėdinių kepurių, padainuojame serbiškai. Uždegame pora dūmšaškių, pasivaikome Žalgirio autobusą, ir judame namo, kuriame viskas lygiai taip pat smagu, kaip ir kelionėje į priekį, o dešimtukininkui K. atitampomos ausys. Vėl sustojame toje pačioje Ukmergės “Maximoje”, ten pasistiprinam, ir kiek po devintos pasiekiame Kauną. Skirstomės kas sau, švęsti paskutinių likusių savaitgalio valandų.

Kauno „Žalgiris“ – Zagrebo „KK Zagreb“ 2011-12-21

Į be abejonės svarbiausią šio sezono mačą susirenka įprastas Eurolygos rungtynėms boysų kiekis šį sezoną – virš 50. Palaikymas pradedamas likus kone pusvalandžiui iki rungtynių, o tribūnoje karpomas ir plėšomas konfeti, kuris išmetamas rungtynių pradžioje, dėl ko abai susierzina mūsų draugeliai  – apsauginiai. Palaikymas visų rungtynių metu neblogas, tačiau įprastas svarbiom Eurolygos rungtynėms, didžiąją dalį repertuaro sudaro skanduotės, o iš apatinių tribūnų karts nuo karto sklinda netgi dar trumpesni negu vieno skiemens “gabalai”. Žalgiris mačą pradeda galingai, po įspūdingo spurto rungtynių pradžioje Žalgirio žaidimo kreivė kyla aukštyn, lygiai kaip ir palaikymo kokybė mūsų tribūnoje, o ilgosios pertraukos netgi sutinkame senai tribūnoje matytus senbuvius. Žalgiris užtikrintai laimi prieš savo arenoje prieš mus laimėjusius kroatus, aikštės link skrenda juostos, o Žalgiris padaro tai, kas prieš kelias savaites atrodė neįmanoma – iškovoja kelialapį į TOP 16. Šventė tęsiasi, ir po paskutinių metų rungtynių boysai namo keliauja pakiliomis nuotaikomis – Eurolygos sezonas mums tęsiasi!

Kauno „Žalgiris“ – Kijevo „Budivelnik“ 2012-01-03

Kol kas tarp autsaiderių rusizmu dvelkiančioje VTB lygoje besimalantis Žalgiris gavo dar vieną progą pataisyti savo padėtį turnyrinėje lentelėje. Į pirmą 2012 metų mačą, 318 sektorius atvilioja ~50 boysų. Per žaidėjų pristatymą pasitinkame mūsų komandos naujoką Reeves’ą Nelson’ą ir į Žalgirį sugrįžusį Dainių Šalengą. Palaikymas rungtynių metu – kiek žemiau vidutinio, ką įtakoja daugybė žmonių arenoje, įvairūs pašaliniai garsai ir motyvacijos geram palaikymui stoka. Užtat antroje rungtynių pusėje prie mūsų prisijungia senasis, svetur gyvenantis boysas V., kas maloniai nustebina visą kolektyvą. Arenoje turbūt pirmą kartą apsilanko ultrasai iš svetur. Jų tik keli. Aplink juos kelios dešimtys pižonų iš to pačio Kijevo. Girdėt jų negirdėjom, nors ir buvo panašu, jog fanatėlino visą mačą. Žalgiris jau nuo pirmųjų minučių pradeda triuškinti Ukrainos čempionus ir vilčių jiems nepalieka iki pat finalinio švilpuko. Po rungtynių sulaukiame padėkos iš savo numylėtinio aikštelėje, kuris ploja ir pirštu rodo į mūsų tribūną. Mes jam atsakome tuo pačiu.

Vilniaus „Lietuvos rytas“ – Kauno „Žalgiris“ 2012-01-07

“Atvažiavo girti, apspjaudė pižonus, nupiso kelis trofėjus, susimušė, pafanatėlino, pasiemė draugą iš mentinės ir išvažiavo”.

Vėsų ir šlapią sausio šeštadienį boysai išvykimo vietoje pradeda rinktis anksti, iki išvykimo likus gerokai daugiau negu pusvalandžiui. Susirinkus 51 boysui, pagerinamas šio sezono išvykų rekordas. Iki išvažiavimo stoviniuojame prie keliautojo, muzikanto ir šunų fanatiko Pupų Dėdės autobusiuko, nuvažiavusio turbūt beveik tiek pat daug kilometrų, kiek ir etatinis GWB reikalams dedikuotas D. automobilis… Galiausiai sulaukę savo transporto, į jį susėdame ir pajudame Vilniaus link. Laiko iki rungtynių pradžios daugiau negu pakankamai, todėl padaromi du netrumpi sustojimai, vis prasilenkiant su vieninteliu oficialiuoju. Turėdami nemažai laiko iki mačo, pasiekiame Siemensą. Pakeliui į areną susitinkam su senais pažįstamais, tačiau turėdami bene tris kartus daugiau galvų, šie nesiryžta pabendrauti artimiau.

Įsikuriame 409 tribūnoje, beveik tiesiai virš Sėklos crew. Galiausiai po ilgo laukimo rungtynės prasideda. Užsivedimas dainų ir skanduočių atžvilgiu – vertas kritikos, nors kartais ima darytis visai smagu. Bent neutralizuojame kelis išsišokusius vietinius egoistus ir jų beviltiškas akcijas. Per ilgąją pertrauką einame parūkyti… Pakeliui nutinka keli epizodiški, tačiau smagūs ir krumplius pamaloninę nuotykiai. Grįžtame į tribūną. Tris kėlinius Žalgiris su priešininkais žaidžia kaip lygūs su lygiais, tačiau ketvirtame kėlinyje antrarūšės Europos lygos atstovai statomi į vietą tolimais metimais. Vilniečiai skanduodami prisimena kieno vienintelės motinos yra kurvos, o tribūna siaučia – žalia spalva ir vėl dūlkina raudoną. Žalgiris iškovoja devintą pergalę LKL iš tiek pat galimų. Po rungtynių pigaus alaus ir monotoniškų savo pačių daužomų būgnų garsų išvarginti Vilniaus pižonai iš apačios bando prisišaukti žaliai baltų dėmesį.  Jo jie sulaukia. Pasitikdami žaidėjus ir trenerius uždegam piro. Palydėję žaidėjus susėdame į autobusą ir linksma gaida pajudame Kauno link.

Kauno „Žalgiris“ – Maskvos srities „Khimki“ 2012-01-12

Lietingą sausio ketvirtadienį boysai renkasi į areną, kur Žalgiris susitinka su Kurtinaičio vadovaujama Maskvos srities Khimki komanda, lyderiaujančia Rusijos, VTB ir Eurocup lygose. Kaip visada, rungtynių išvakarėse visas miestas pulsuoja krepšiniu: įvairiausio amžiaus ir lyties homo sapiens’ai visą dieną trypčioja gatvėmis, šnekėdami apie būsimas rungtynes. Džiugu ir tai, jog  šiandien tribūnoje renkamės itin gausiai – fanatų skaičius tribūnoje viršija 80. 318 sektoriuje kaip jau tampa įprasta daug naujų veidų, kuriuos tikimės išvyst ir ateinančiose rungtynėse. Tribūnoje pagaliau plazda ir 5 senokai jau benaudotos žaliai baltos vėliavos, o visų rungtynių metų vaizdinį palaikymą gyvina konfeti. Vis dar turime problemą dėl sugedusio būgno. Pirmą pusę Žalgiris žaidžia neblogai, o tribūna skamba bene garsiausiai šį sezoną– tai buvo toks palaikymas, kokio reikėtų siekti per kiekvienas namų rungtynes. Kai tik išleidžiamas į aikštelę Popas, vienas iš kolegų pasijaučia kaip Houmeris, pamatęs spurgą. Kolegos iš apačios vis nepasisotina viena skanduote. Per mačą, kažkieno skaičiavimais, net 13 kartų (!!?) nuskamba VKŽF – vidutiniškai kas 3 min. Antroje pusėje mūsų palaikymas kiek apsilpsta, tačiau vis tiek išlaikomas pakankamai aukštas lygis. Džiugu, kad žalgiriečiai, pagaliau demonstruodami didelį užsivedimą, Popo ir Weemso vedini, laikosi prieš rusus. Likus keturioms sekundėms Sonny Weems’as kala kamuolį į krepšį ir išveda iš proto visą 318 sektorių. Per minutinę groja “Švieski man vėl” ir tai ištaško visus iki beprotybės. Po jos paaiškėja, šis dėjimas buvo lemiamas – Žalgiris iškovoja ketvirtą pergalę VTB krepšinio lygoje, ir kyla į šeštą vietą grupėje.

Kauno „Žalgiris“ – Astanos „Astana“ 2012-01-15

Ankstyvą sekmadienio vakarą Green White Boysai vėl renkasi į įprastą 318 sektorių. Nors paskutinės rungtynės su Khimki buvo bene geriausios palaikymo ir žmonių kiekiu tribūnoje prasme, tačiau labai gaila, kad nieko panašaus šį kartą pakartoti nepavyksta. Užtat džiugu, jog būgnas grįžo į rikiuotę! Tribūnoje galima suskaičiuoti įprastus 50 veidų. Bene geriausias dalykas šiandien – iš studijų užsienyje trumpam namo grįžęs senasis capo, Teptukai Crew pradininkas T. Galima pastebėti ir tai, jog pagaliau tribūna pradėjo vieningiau dirbti rankomis. Deja, garsas šį kartą silpnas, taip pat gana dažnas nesusiklausymas su apačia ir labai jau menkas užsivedimas dar labiau menkina komandos palaikymą. Nors arena beveik pilna, ji taipogi apatiškai stebi įvykius aikštelėje. Nors tris kėlinius Astanos ekipa gana rimtai priešinosi mūsų palaikomai komandai, tačiau dar prieš finalinę sireną Žalgiris susikrauna solidų pranašumą, o tribūnoje nuskamba Pergalės daina. Po mačo kaip įprasta padėkojame komandai ir paliekame savo sektorių. Verta paminėti, jog iš duobės pakilęs Žalgiris, po mūsų choreografijos “Žalgiri, įsijunk!”, iškovoja jau 8 pergalę iš eilės!

Reguliariajame Eurolygos sezone nuvykome į 3/5 išvykų. Žaliai balti lydėjo Žalgirį į Ispaniją (Malaga), Vokietiją (Bambergas) ir (Kroatiją) Zagrebas. Deja, neatsirado turinčių galimybių nuvykti į Rusiją (Maskva) ir Graikiją (Atėnai). Komandai patekus tarp geriausių 16 Europos krepšinio komandų, atsirado trys naujos kryptys – Ispanija (Barselona), Italija (Kantu) ir Izraelis (Tel Avivas). Rungtynių datas rasite mūsų puslapio skiltyje “Tvarkaraštis“. Visą informaciją, kokiais būdais žadame keliauti, apytikslias kainas ir visą kitą informaciją rasite forume. Kaip jau šį sezoną keliavę į europines išvykas galėjo įsitikinti, komanda jaučia didelį užnugarį, kuomet dėl jos nors ir keli fanatikai sukaria tūkstančius kilometrų. Be to, grįžę keliauninkai vargiai sugeba perteikti kelionės įspūdžius ir nuotykius, kadangi tai dažniausiai būna padaryti per sunku…

Kauno Žalgiris – Atėnų Panathinaikos 2011-12-07

Pirmasis žiemos mačas 318 tribūnoje sutraukia beveik 60 fanatų, kurių dauguma buvo optimistiškai pasirengę mačui su dabartiniu Eurolygos čempionu – Atėnų “Panathinaikos”. Arena pilna, todėl palaikymas – kaip įprasta Eurolygos namų mačams į sezoną… Pradžioje šiek tiek konfeti. Nuo antro kėlinio Žalgiris pradedamas triuškinti, graikai per kelias minutes praktiškai nubraukia net teorinius šansus šiandien pakovoti dėl pergalės.  Pirmojoje rungtynių pusėje rezultatas netgi tampa ironiškas – 19:44. Nepaisant to, palaikymas tribūnoje aptyla gana nesmarkiai, o vietomis tampa neblogas. Šalia tribūnoje budėjusi apsauga per pirmus du kėlinius netgi nepanikavo dėl ant kėdžių užkeltų kojų. Komanda antroje rungtynių pusėje ne tik kad nelipa iš duobės, o krenta dar giliau. Žiūrovai ima nušvilpinėti savo miesto komandą (nei vienas iš mūsų nepamena kada taip yra buvę) ir masiškai palieka savo vietas, o netoliese sedėję tokie didvyriai, išeidami dar nepagaili mums pademonstuoti savo sunkios vaikystės padarinių. Svečių iš Graikijos nesimato. Žalgiris pralaimi jau dešimtas oficialias rungtynes šį sezoną ir boysai po rungtynių iš tribūnos išeina ne per geriausių nuotaikų. Po rungtynių, lrytas.lt žurnalistai, bandę pakalbinti M.Popovičių, sulaukia atsakymo: “We had a very bad game and you are from rytas tv” bei nugaros atsukimo.

Kauno Žalgiris – Kėdainių Triobet 2011-12-10

Net ir po pažeminimo praeitą trečiadienį, 318 tribūna išlieka ištikima žaliai baltom spalvom. Šeštadienio mačas su pavadinimą ir spalvas pakeitusiu Kėdainių klubu (kas jau tampa kasdienybe Lietuvos krepšinyje) pritraukia šį sezoną jau įprastą 50 atsidavusių fanų būrį. Arena, kaip ir buvo galima tikėtis – pustuštė. Prieš mačą ir per ilgąją pertrauką arenos prieigose ir pačioje arenoje dalinamos agitacinės skrajutės, jeigu jas gavote – iki pasimatymo tribūnoje. Rungtynių pradžioje iškeliame motyvacinę choreografiją: tribūnoje kyla “boombox’as” (antikvariatinė magnetola), pasirodo kartoninis pirštas, spusteli “Play” mygtuką ir aparatas įjungiamas: pabyra konfeti, tribūna ima dainuoti, šonuose pasirodo garso bangos ir baneris „Žalgiri, įsijunk ir tu!”. Verta pabrėžti, jog tai pirma choreografija naujoje arenoje. Mūsų tribūnoje vienas pasimetęs fanatas sulaukia prašymo nusiimti džemperį dėl jo netinkamos spalvos. Pirmąjį rungtynių kėlinį Žalgiris vis dar apšilinėjo, tačiau vėliau įsijungė ir žaidimas įsibėgėjo. Mačo metu mojuojamos keturios vėliavos, visų kėlinių metu skraido konfeti. Džiugu pamatyti apsilankant dar praeito sezono aktyvius narius. Palaikymas sveikintinas, užsivedimas taip pat, ką turbūt įtakoja komandos žaidimas bei keli gražesni epizodai puolime ir be abejo pustuštės tribūnos. Svečiai iš geografinio Lietuvos vidurio sutriuškinti daugiau nei dvidešimties taškų skirtumu, o mes traukiame pasilinksminti.

Kauno Žalgiris – Šiaulių Šiauliai 2011-11-25

Po daugiau nei dviejų savaičių pertraukos Žalgiris grįžta į namų aikštelę, kur priima gana neblogai šį sezoną atrodančius “Šiaulius”. Deja, priešingai, negu buvo galima tikėtis, į areną boysai renkasi vangiai. Nežinia, ar dėl to kaltas nepatogus rungtynių laikas (nes kažkas surado geresnį būdą praleisti penktadienio vakarą), ar švelniai tariant, nekoks komandos žaidimas, tačiau vaizdas tribūnoje graudokas. Kai kurie ryžtasi pasirodyti tribūnoje, tačiau palaikyti komandos ne. Apačioje vaizdas irgi ne ką geresnis, o praėjus pirmam kėliniui jis tampa dar graudesnis, didžiajai daliai žemiau įsikūrusių fanų išėjus iš savo tribūnos, ir trečiame aukšte iškabinus banerį “GD valdžia žlugdo tikrus fanus”. Nesigilinam ir tęsiam savo palaikymą, kuris, kaip tokiam žmonių kiekiui, nebuvo blogas. Rungtynių pradžioje išmetama konfeti, o pirmą kartą mūsų naujojoje arenoje pasirodo ir priešininkų fanai, kurių visų rungtynių metu praktiškai nesigirdi, tačiau matome keletą mojuojamų vėliavų. Ilgosios pertraukos metu sulaukiame dovanų – šiauliečiai mums netikėtai padovanoja šokoladinį krepšinio kamuolį (kurį suvalgome kitą dieną per išvyką). Antroje rungtynių dalyje per vieną pogą, ateina pasipoginti ir apsauginiai, kuriems iš akių sklinda faktas apie nebaigtas 9 klases, o iš burnos – šūdų kvapas. Žalgiris per ketvirtą kėlinį sutaršo svečius iš Šiaurės Lietuvos, o boysai kas kur skirstosi švęsti savaitgalio, kas į G&G koncertą Gargare, kas į barą, o kas dar kur nors laukti rytojaus išvykos…

Panevėžio Techasas – Kauno Žalgiris 2011-11-26

Vos 21 boysas išvyko šeštadienio popietę į Panevėžį. Vykstam dviem mobais, mašinoj esantys boysai kur kas greičiau pasiekia Aukštaitiją ir gana lengvai randa Cido areną. Mikriukas, nedaug paklaidžiojęs, taip pat randa areną. Džiaugiamės, kad nepasikartoja praeito sezono scenarijus šiame mieste, kai beieškant arenos, šiek tiek pavėlavome į mačą. Sulaukus visų atvažiavusiųjų ir pralaukę 15 min. lauke, kol atspausdins bilietus, kurių kaina išties įspūdinga, sueiname į vidų. Šį kart komandą palaikėme už treko esančiose tribūnose. Cido arena, kuri daugumai prieš metus atrodė turinti didžiausią erdvę, kurioje sunku sukurti gerą palaikymą, pripratus prie Žalgirio arenos atrodo visai nedidelė. Nors mūsų ir nedaug, tačiau kartu su GD sukuriamas neblogas palaikymas. Tai lemia turbūt ir pustuštės žiūrovų tribūnos. Antroje pusėje palaikymo kokybės ir garso kreivė krenta žemyn. Vaizdiniam palaikymui naudojamos kelios mojuojamos vėliavos. Kai kurie boysai įsikuria tribūnoje esančiame apkase, kas sukelia nemažą juoko bangą. Žalgirio žaidimas neblizga ir toliau. LKL autsaideriai nebuvo įveikti taip, kaip juos galėtų Žalgiris sunešioti. Po mačo judame pasitikti komandos, kuri uždaryta garde… Prie gardo vartų trijų eilių mobas sudarytas iš panevėžiečių, kurių amžius nesiekia 14. Merginos pamačiusios Mantą ar net kurį kitą žalgirietį spiegia, klykia, staugia garsiau, nei dauguma boysų dainuoja. Gaila, bet nei vienas žalgirietis padoriai taip ir neprieina prie mūsų padėkoti už palaikymą, ko gero merginos išgąsdino… Išlydėję komandą, sudainavę pora dainų, judam link prekybos centro, apsiperkam kelionei namo. Nuotaika mikriuke važiuojant atgal kur kas geresnė nei važiuojant į priekį. Laikas bėga labai greit ir mes jau Kaune, kurį pasiekiame šiek tiek po 23 val. Po mačo visi greitai išsiskirsto. Kas į centrą alaus, kas namo… Dėkui visiems važiavusiems, tikimės, jog aktyvumas išvykose pagerės kone dvigubai ir daugiau šį sezoną nereikės moketi po tiek už išvyką…

Kauno Žalgiris – Malagos Unicaja 2011-11-30

Paskutinę rudens dieną boysai renkasi į atsakomąjį Eurolygos mačą su praeitame rate po pratęsimo mus įveikusiais ispanais, kurių neįveikus kelias į kitą etapą mums būtų praktiškai uždarytas. Į tribūną susirenka įprastas Eurolygos rungtynėms kiekis fanų, virš 50. Tribūna eilinį kartą stebina susirinkusių naujokų gausa. Mačas, kaip jau įprasta Eurolygos rungtynėms namuose, pradedamas vieningu Lietuvos himno giedojimu. Dėl logistikos problemų į areną kabinamos vėliavos patenka tik pirmo kėlinio paskutinę minutę. Rungtynių metu nebuvo mojuojama nei viena vėliava, tačiau bendras palaikymo lygis neblogas. Daromos atsišaukiamosios skanduotės su apačia, o kartais tie patys kaimynai nudžiugina mus pamėgindami užvesti ir vieną kitą ilgesnę dainą. Žalgirio žaidimas banguotas, tačiau paskutinėmis rungtynių sekundėmis S. Weems’as krauna kamuolį iš viršaus su pražanga, priešininkai prameta lemiama metimą, o 318 tribūna siaučia, pajutusi jau seniai pamirštą svarbių rungtynių pergalės skonį. Ši pergalė atgaivino Žalgirio šansus prasimušti į kitą etapą.

Išaušo ilgai lauktas antradienio rytas, kai du GWB ir du GD nariai turėjo keliauti į Zagrebą palaikyti mūsų komandos. Nors dar likus savaitei nebuvo aišku ar bus pramuštas šis vyjezdas, mat „Easyjet“ sugalvojo atšaukti skrydį iš Dortmundo į Zagrebą ir tai buvo sujaukę mūsų kelionės planus, tačiau suradę kaip pakeisti tą maršruto dalį, keliaujame į Kroatijos sostinę.  Pirma kelionės dalis – traukiniu turime nusigauti iš Kauno į Vilnių, tačiau ši kelionė vos nepasibaigia dar net neprasidėjus: veikėjas L, turintis visus kelionės bilietus, nesirodo traukinių stoty, o bandant jam prisiskambinti išgirstame nelabai malonų garsą: „Šiuo metu su abonentu nėra galimybės susisiekti…“ Laimei, vieno žmogaus dėka pavyksta problemą išspręsti ir iš saldaus miego prikeltas L atgabenamas į išvykimo vietą. Tad į traukinį įlipame paskutinėmis minutėmis. Ten iškart įsitaisome šalia iškilių asmenybių: Antano ir Aldonos, kurie pasidalina su mumis savo mintimis apie savo viešnagę Kaune, alkoholio pasėkmes iš ryto ir šiaip gyvenimo prasmę,  tad kelionė tikrai neprailgsta. Pasiekę Vilnių nusprendžiame apsilankyti McDonalde, kur sutinkame vieną matytą veidą, deja jis nesiryžta su mumis pasisveikinti… Pasistiprinę, sėdame į traukinį, kuris nugabena mus į oro uostą, kur kiek netikėtai sutinkame ir komandą, padarę keletą nuotraukų, pabendravę su žaidėjais pajudame į savo lėktuvą ir  vykstame į alaus žemę – Vokietiją, o tiksliau į Dortmundą. Tik įsėdus į lėktuvą K ir L prisimena skrydį į Vitoriją ir A.B gumos žiaumojimą pakilimo metu, deja mes gumos neturime… Labai apsidžiaugiame, kai sužinome, jog lėktuvą pilotuos Selas, kuris kelionės metu mums prižada daug garso ir šviesų. Taigi, su tokiu pilotu kelionė neprailgsta ir už šiek tiek daugiau nei valandos nusileidžiame Vokietijoje. Žinojome, kad Dortmundas pramoninis miestas, tačiau bėda, kad oro uostas yra už 20 km nuo Dortmundo centro… Nors laiko turime iki kitos dienos ryto, nusprendžiame pasitenkinti ir jo priemiesčiu iš H raidės (pavadinimas tikrai ne mums ištarti). Pirmas dalykas, kurį padarome – paragaujame vokiško alaus ir tada judame į miestelio iš H raidės centrą. Sutinkamas vienas Dortmundo Borrusios supporteris, pabandome apsikeisti lipdukais, tačiau gaunasi taip, kad mes tiesiog jam padovanojame keletą savo lipdukų ir tiek. Nustebina tai, jog visas miestelis išmargintas antifa tagais. Apsilankę vietinėje kavinėje nusprendžiame, jog arba buvome labai išalkę arba kebabai ir picos ten iš tikrųjų pasirodo n kartų skanesni nei mūsų Tėvynėje, o ir jų kainos tikrai nesikandžioja. Beslampinėjant po miestą ir svarstant apie turkų vaikų grobimus, pamatome gana įdomią bažnyčią, nusprendžiame įeiti apžiūrėti ją iš vidaus, pataikome kaip tik ant vakarinių pamaldų, tačiau iki galo neišbūname, nes kunigas pradeda kalbėt apie Heinekeną ir Rammstainus, tad einame ieškoti nuotykių toliau… Aplankome vietinį parkelį su labai įdomiomis sūpynėmis, su susižavėjimu žiūrime kaip ant paprasčiausio medžio ir gumos gabalo vokiečių vaikai skraido į orą, aišku pabandome ir mes, tačiau mes daug dažniau griūname nei skrendame. Pabendravę su vokiečių paaugliais apie Vettelį, Hitlerį ir Rihanną judame atgal į oro uostą. Planavome naktį praleisti jame, deja ne viskas gaunasi taip kaip planavome, tačiau svarbiausia jog sulaukiame ryto ir skrydžio į Vengrijos sostinę Budapeštą. Deja pilotas nebe Selas todėl didžiąją dalį kelionės tiesiog pramiegame. Turime apie pusantros valandos nusigauti iš Budapešto oro uosto iki traukinių stoties. Mūsų pirminėmis žiniomis jie turėjo būti šalia vienas kito, deja klydome. Pamatę, jog pasirinkę viešąją transportą galime pavėluoti į traukinį, šokame į taksi. Jo viduje pasijaučiame kaip filme Greiti ir įsiutę, per miesto centrą važiuojame 100km/h greičiu. Per langą matome tikrai labai gražius vaizdus, todėl darosi  gaila, jog neturime galimybės čia pabūti šiek tiek ilgiau. Traukinių stotį pasiekiame likus daugiau nei pusvalandžiui iki išvykimo todėl vis tik šiek tiek pasivaikštome bent jau aplink traukinių stoty. Pamatę transporto priemonę, kurioje praleisime artimiausias 7 valandas šiek tiek nusiviliame… Lietuvoje geresni traukiniai važiuoja į Kybartus, o čia tarptautinis reisas. Prasideda 7 valandas trukusi kelionė traukiniu… Stojame, kas 10 minučių kiekviename Vengrijos ir Kroatijos kaimelyje, kas po truputį pradeda varyti į neviltį. Vienintelis gražus dalykas, kurį matome tai besidriekiantis milžiniškas Balatono ežeras. Kelionės kulminacija pasiekiama pasienyje, kur pasijaučiame kaip per antrą Pasaulinį karą. Į traukinį įlipa virš 10 iš pradžių Vengrijos, po to Kroatijos policininkų, kurie patikrina ar mokame parašyti savo parašus, ar mokame lietuviškai, ar mokame atbulai pasakyti savo gimimo datą ir tt ir tt. O ir vaizdai pro langą primena žaidimą Medal of Honor: rūkas, apgriuvę pastatai ir policininkai su švilpukais. Pradedame svarstyti ką reiktų daryti likus viename iš tokių miestelių, siūlomi trys variantai: a) verkt b) atsigert alaus c) grobt turkų vaikus.  Jau viduryje kelionės suprantame, kad tikrai neatvyksime kaip planuota ir vėl turėsim verstis per galvas, kad suspėti laiku į mačą. Taip ir atsitinka… Vietiniu laiku Zagrebe atsiduriame jau po 8, kadangi atstumas iki arenos nemažas, o be to viską dengia didelis rūkas, vėl tenka šokti į taksi, taip areną pasiekiame likus dešimt minučių iki rungtynių pradžios.

Vaizdas šiek tiek nuviliantis, arena labai didelė, tačiau praktiškai tuščia. Nors ir žinojome, jog Zagrebo komanda neturi nieko panašaus į organizuotą palaikymą, tačiau tikėjomės bent jau kažko geriau nei išvydome. Iškabiname savo žaliai baltas vėliavas ir pradedame palaikymą. Aišku, keturiese nesugebame kurti palaikymo non stop, tačiau mūsų skanduotes ir dainas girdi tikrai visa arena, be abejo ir komanda. Per pertrauką pabendraujame su lietuvaitėmis, kurios studijuoja Zagrebe pagal Erasmus programą, jos mums pažada aprodyti Zagrebą, tačiau aišku pažadai lieka pažadais. Komandos žaidimas neblizga, varžovų pranašumui pasiekus dviženklį skaičių, pradeda kankinti blogos nuojautos ir nors Žalgiriui pavyksta pasivyti varžovus ir net persverti rezultatą, tačiau nesėkmingai sužaista rungtynių pabaiga, žalgiriečiai dar kartą šį sezoną aikštę palieka nuleistomis galvomis. Po mačo pakalbame su žaidėjais, kurie dėkoja mums už palaikymą ir dalinasi mintimis apie negerus dalykus vykstančius komandos viduje. Tikimės, jog viskas išsispręs ir atsisveikinę su komanda pajudame vėlgi link oro uosto. Zagrebo oro uostas pasirodo pakankamai didelis, todėl nusprendžiame pataupyti ir naktį praleisti ten. Ryte pamatome pirmąjį sniegą ir kaip jau tampa įprasta vėl sutinkame komandą oro uoste, pasirodo jų skrydis dėl milžiniško rūko yra atšauktas ir jie užstrigę Zagrebe. Labiausiai prajuokina Kalniečio reakcija: „Nu ką, dabar py**insim į Sibirą“. Labai apsidžiaugiame pamatę, jog su mūsų skrydžiu viskas gerai ir neteks likti Kroatijoje vogti turkų vaikų. Beveik laiku išskrendame į Londoną. Kelionės metu vėl gi kas bando miegoti, kas žaidžia kortomis ar diskutuoja apie komandos žaidimą. Londone nusileidžiame vis tik 20 minučių vėliau nei turėjome, nors tai atrodo ne daug, tačiau šios kelionės metu visos mūsų minutės suskaičiuotos. Skubame taip, jog L net nespėja atsigerti alaus. Labiausiai nervina tai jog pasiekti savo išvykimo tašką galime tik su traukinuko pagalba. Vis tik suspėjame (eilinį kartą šios kelionės metu) ir jau lipant į lėktuvą pasijaučiame kaip gimtinėje, mat aplinkui vien tautiečiai. Dar dvi valandos skrydžio ir mes jau namie – Kaune.

Eurolyga grįžta į Lietuvą. Šiandienos mačas turnyrine prasme Žalgiriui itin svarbus, tad renkamės gausiai. Prieš mačą savo bare nuotaikingai pasistipriname mineraliniu ir valgome desertus. J. susimokėjus, patraukiame arenos link. Tribūnoje kaip jau tampa įprasta namų rungtynėse šį sezoną, džiugina naujokų gausa. Likus 3 minutėms iki mačo pradžios kartu su visa arena giedame Lietuvos himną (šiaip jį uždraudė dainuoti Eurolyga). Graži protesto akcija pavyksta ir šį kartą. Iš karto po himno išmetame nemažai konfeti, keliame du banerius, skirtus klubo savininkui, kuris priklausomai nuo nuotaikos keičia trenerius: “V.R., išgelbėjimas nesuteikia teisės griauti”. Iškeliame ir nubrauktus Romanovo veidus, tačiau dėl neapskaičiavimo, jie pasislepia už vieno iš banerių. Tai jau trečias šį sezoną pakeistas treneris, o Romanovo valdymo eros metu tai jau 9 treneris (ir tik 12 pergalių Eurolygoje). Nereaguoti ir gerbti kiekvieną abejotinos psichikos rusų verslininko ėjimą – negalime. Nors tai ir gali būti kova su vėjo malūnais, o mes tik Don Kichotų šutvė, privalome išsaugoti šaltą protą. Mes esame Green White Boys ir jautriai reaguosime į kiekvieną veiksmą, kenkiantį Žalgirio garbei ir gerovei, kad ir kas bebūtų… 6 mojuojamos vėliavos, viena jų – trispalvė. Palaikymas viso mačo metu gana sveikintinas, užsivedimas taip pat. Galbūt dėl užvedančio komandos žaidimo – po S. Weems’o metimo iš pusės aikštės tribūnoje įvyksta toks pogas, kokio dar GWB istorijoje turbūt nėra buvę. Boysai skraido iš eilės į kitą, nesuprasdami, kur žemė kur dangus. Po ilgosios pertraukos komanda išlaiko tempą, tribūna taip pat. Popas smeigia tritaškį ir bėgdamas į gynybą rodo pirštu į tribūną. Tai vėlgi varo iš proto visą tribūną. Žalgiris 11 taškų skirtumu sutaršo vokiečius, o tribūnoje nuskamba jau seniai girdėta pergalės daina. Pakiliomis nuotaikomis paliekame areną.

Į išvykai turbūt nepatogiausią dieną – pirmadienį, susiruošia 7 boysai. Pasilabinę, apsipirkę, parūkom ir su linksma gaida judame iš Kauno. Verta paminėti, kad šį kartą mūsų transportas buvo mikroautobusas, pagamintas tais pačiais metais, kuriais įkurta mūsų grupuotė. Dėl to jis mums tampa dar mielesnis ir jaukesnis . J. išsitraukia savo pačio pieštus žemėlapius, tikina pasikliauti jo kartografiniais sugebėjimais ir rodo kelią į Šiaulius, kur turėsime paimti dar du entuziastus. Langai ima vis labiau rasoti, padarome kelis sustojimus, džiaugiamės laiko apstumu ir netrukus pasiekiame Saulės miestą. Mailius pradeda savo komedijos numerį. Labiausiai mus pralinksmina jo 5 minučių Kesmino parodija. Pasiimame du saviškius, padarome banerį ir šiek tiek užtempę gumą, judame toliau. Pašnekesiai netyla iki pat Rygos, į ją įvažiuojame likus apie 20 minučių iki mačo pradžios. Į rankas vėl imame juokingus J. žemėlapius ir jau po kelių minučių suvokiame, jog pradedame klaidžioti ir pavėluosime į mačą. T. palaiko ryšį su draugais latviais, Borato akcentu bandydamas išsiaiškinti kelią link arenos. Dar po 10 minučių klaidžiojimo sulaukiame žinių iš Kauno, kad nukeltas sekmadienio mačas Klaipėdoje, o rungtynės, į kurias vykstame jau prasidėjo, be to komanda žaidžia tragiškai, o per TV girdimas palaikymas toks pats. Nustojame juoktis, imame nervuotis. Tik su draugų iš Latvijos pagalba pagaliau pasiekiame areną ir bėgame jos link. Įbėgę į tribūną, skubiai pradedame palaikymą, džiaugiamės, jog spėjome bent į 2 kėlinį. Mojuojame 3 vėliavas, o kabinama vėliava neranda sau vietos – ją užstoja šalia aikštelės įrengta pižonų zona: pripučiama pilis, kurioje ir aplink kurią viso mačo metu strikinėja vaikai. Pakabiname ir paliekame kabėti banerį, atsakantį į pastaruoju metu komandoje vykstančias rokiruotes: „Kurvos garbė$ neturi“. Jis nepatinka vienai latvei, bandžiusiai apsimesti arenos darbuotoja ir įrodyti, jog nuo banerių sklindantis kvapas pakenks pilyje žaidžiančių vaikų sveikatai. Baneris lieka savo vietoje. Nors (reikia manyti) ir palaikymui pagyvėjus, jis lieka žemame lygyje, net neturime tikro capo. Komanda toliu grimzta į dugną. Didžioji dalis tribūnos reaguoja apatiškai, nors laiko vis dar užtektinai.  Juk mes palaikymo grupuotė, o ne teisėjų ar kritikų. Ar ne?

Ilgosios pertraukos metu susitinkame tris Rygoje gyvenančius bosus. Skaudu, jog tik vienas iš jų nepamiršta, dėl ko seniau vedė GWB idėją pirmyn ir prisijungia prie palaikymo. Rygos VEF palaiko ~40 fanų, kurie pasirodo savo šalies mastu gana neblogai. Rungtynės baigiasi apmaudžiu pralaimėjimu. Einame laukan pasimatyti su komanda. Kaip įprasta, Rygoje pasitikti komandą galima nebent stebint žaidėjus pro vieluotą tvorą arba užsilipus ant jos. Pirmą kartą atvirai angliškais keiksmažodžiais pasveikiname naują Žalgirio trenerį, prieš kelis sezonus buvusiu raudonų šūdų stovyklos pakaliku, kartą net apšėręs fakais žaliai baltus. Serbui leidžiame suprasti, jog kol jis reprezentuos mūsų komandą savo nenuplaunamai suteptais pirštais, kiekvieną kartą skirsime jam išskirtinį dėmesį, nepaisant komandos rezultatų. Žaidėjai atkreipia dėmesį į mus, užsilipusius ant tvoros ir dainuojančius. Jiems pajudėjus link mūsų, nepaisant pilno kiemo apsauginių, akimirksniu peršokame tvorą ir apkabinėjame žalgiriečius, klausinėjame kas nutiko, prašome susiimti. Popas tekartoja „I dont know…“. Atsisveikiname su komanda pilni nerimo ir vilties, einame išgerti. Pakeliui, apmėtome minėtus apsauginius rastu sniegu. Kai kas aplanko jam nostalgiškiausią vietą Rygoje. Pasišnekučiuojame su draugais, dėl to negatyvios mintys bėga užmarštin. Kelias namo neprailgsta – beveik visas mikras boikotuoja miegą, bendrauja ir juokauja. Mailius smogia dar sykį – išgirstame istoriją, kurios kiekvienas žodis prasideda iš P raidės ir kurią jį išmokino pasakoti močiutė. Išvykos metu pasveikinam net tris dešimtukininkus D, V, ir M. Artėjant prie Kauno, sukuriama odė boysams „Tik pasilik“. 3 valandą nakties grįžtame į rūke paskendusį savo miestą, skirstomės.